Tu mano svajoniu laikas
Kuri bijau paleisti is ranku
Tu toks trapus,kaip stiklas,
Nuolat duztantis mano rankose,
Mano tyla skurdesne uz tavo tustuma,
Mano kelias ilesnis nei tavo pasaka,
Tavyje as ieskau ilgesio,
O tu manyje -meiles
Viskas sukasi ir subega i viena,
Gal todel ir mes esam is vieno

Saulė man primena
tavo šypseną,
Lietus tavo
bučinius,
Vėjas tavo
apkabinimus,
Medziu ošimas,
tavo kuzdesius,
Pasilik čia ilgiau,
Man taip gera su tavimi būti,,,,

*****

                                2008.08.22

Baltais karoliukais nukrito rasa.
Tu mano svajonė ir mano šviesa.
Tu mano pasaulis ir mano tiesa
Norėčiau  dabar,kad tu būtum šalia.
Sušildytum lūpas,nupraustum akis
Ir manopasaulis galėtų nušvist.
Tu viltį ir laimę iškėlias neši.
Į dangų į dangų aukščiau vis keli.
Bet gaila labai,kad tu tik svajonė.
Tu mano iliuzija-mano dvejonė


                               

Vaizdingas sapnas

Ašarų neliko-liko tik ruduo...
Sūrus šalti lietūs,o  gerklej akmuo.
 Kaip man susirinkti viską iš laukų.?.
Kaip sudėti į širdį jausmus be minčių...
Tolumoj matau aš tave su kita,
Švelnei prisiglaudęs jei kuždi kažką.
Pasakyk mielasis kam,kodėl,už ką?
Tu mane taip nubaudei ir aš likau viena?...
Ar tu žinai tą jausmą kai iš tavęs jėga,,
Išplėšia brangų žmogų aplankiusi liga?
Taip man brangusis yra šiandiena su tavim
Kai aš jaučiu tave bunant su lemtim.
Be tavęs man žemėj vietos nebėra,,,
Mūsų meilė sprogo lyk kokia mina
Sužalojas širdį pabėgai su kita....

Skausmingas kelias

 Toks sudėtingas kelias I tave
Tavo širdies paliesti tarsi neleidžia
Sudužia svajos ir troškimai griovyje...
Ir tuštuma aplink apniukus...

Tas akmenuotas kelias I tave
Mane vis veda ir sustot neleidžia
O taip noretusi pabūt šalia,
Ir tavo rankomis paglostyt savo veida

Bet tu tyli ir akys tavo tyli....
Ir kelias pasibaigia tyloje.
Išdraskes mus kaip kokia smelio pily
Jis pasitraukia- lieku aš viena.

Mano Žirgas

Dangus juodas, žvaigždėtas,
Aplink gaudžia varpai,
Naktyje lyk klajunė
Aš blaškaus su žirgais.

Tirpsta rūkas,ant medžių,
Ant šakų, ant žolės.
Nuvaryti nuo kojų,
Šnopuoja Žirgai.

Bėga, eina ir klumpa.
Akyse juodulys,
Gal mėnulis pakiles
Šviesą mums palaikys.

O jei šianakt nebus jo,
Męs klajosim tamsoj,
Ir jei kelio nerasim,
Miegosim rasoj.

Sudužusi širdis

Kodel pas mane Tu buten eini,
kodel nuo dangaus,zvaigzdeles  man  skini.

nereikia man aukuro, is tavo jausmu,
nereikia ir meiles kuria nesėm abu,

Juk sielvartas drasko mano akis
ar tu nematai, kaip verkiu per naktis

jausmuose paklydus, pasimetus savį
Lyk šunelis žaizdotas, guliu patvorį.

man nereikia nieko, to kas buvo ar bus
Ir nešildo jau tai,kas šilde visus tuos metus

Nereikia

Iš laikrodžio tiksejimo,
Minutes as atimsiu,
Is jo tylaus skambejimo
Tik dienas sau paliksiu,

nereikia man simfonijos.
Ir smuiko graudaus  verksmo
nereikia ir tylejimo
Kai laikas issibarsto.

Nuo bokstu mediniu,
Ir nuo akmeniniu,
Nuo sienu, tvoru,
Su spygleis gelezineis,
 Žvelgiu as į tolį,
kur tu nuejei,
Baltas sniega parodo
tavo pedsaka balta,
Nenorom lyk isduoda
Ar viena tu buvai.
saltos sienos ir niurios
kameryte maza,
smarve, dvokas ir saltis
nekokia prabanga.
Nieko nera blogesnio
kai taves cia nera...
 

°°°°°°°°°

Aš ir vėl viena....

Vėl stoviu ir žiūriu į tolį,

Aš ir vėl viena

Lyk nelemto likimo rykšte nuplakta..

Aš ir vėl liūdna,

Ašarotom akim,sužalota širdim.

Aš ir vėl viena....

Tu tikėjimas mano
Ir tyrumas akių,
Ir viskas brangiausia
Ką šiandien turiu,
Tu pilis jau sudegus
Ir vėl pastatyta
Tu žiedelis ant piršto
kuri vis dar tviska,
Tu šviesa naktyje
Mano akys paraudę
Tu esi šypsena
Kai ką nors man skauda

Aistra

Tu pabūk su manim nors minute,
Nors akimirka viena pabūk,
Aš atversiu vartus tau savuosius
Ir įleisiu tave I save
Tu pabūk su manim nors minute
Nors akimirka viena pabūk
Aš liepsnosiu aistra apsigaubus
Ir tavęs savyje jausdama
Tu pabuk su manim nors minute
Nors akimirka viena pabūk,
Čia taip gera ir šilta ir drėgna
Lyk žiedelis rasota esu,
Ta aistra mane degina- gėda
Bet tik tau aš esu sutverta
Man negėda.. aš myliu tave

Kauksmas

Byra ašaros mano,
Kaip Liepų žiedai...
Staugiu aš,naktyje.
Tarsi vilkas, liūdnai.
Išsimėčiusios mintys...
Paklydę jausmai...
Nieko tikro nėra,
Tiktai vilko ūksmai...
Melsvas mėnuo danguj,
Šviečia man į akis..
Tavo žingsnei nutolsta
Kaip nutolo naktis...

Smilgos

Aš žinau.
Aš jaučiu.
Aš matau..
Mano širdį tu pervėrei smilgom.
Tu nebėk..
Nebijok,
Aš kvailutė !
Nežiūrėsiu daugiau į tave.
Lai.. šėliok..
Prauskis jūroje nuogas,
Ir flirtuok su undinem versmių.
Negirdžiu.
Nematau.
Man nereikia..
Saldų žemuogės kvapą uodžiu....
Tavo pėdos išmindžiojo viską..
Viską šventą kas buvo kelį...
Nedgi praeitį ir pačią vaikystę,
Sugebejai sutrypti manį....
Aš žinau,
Aš jaučiu,
Aš matau,
Mano širdį tu perverei smilgom.

******

Vienui vieni,
tarp gatvių paklydę,
Vienui vieni,
tarp miškų ir laukų,
Vienui vieni,
išsibarstę, nuvargę,
lyk benamei-basi,
ieškom kelrodės savo.
Vienui vieni,
ieškom saulės, po saule-
ieškom savo namų,
ir tikrųjų jausmų.
Vienui vieni,
Lengvas šypsnis ir juokas,
Iš sustingusių lūpų,
ir liūdnų mūs veidų
Vienui vieni,
Pasiklydusios akys,
ieško savo širdies
ieško savo tėvų.
Vienui vieni,
mes benamei, našlaičei
pamesti ir išmėtyti,
Lyk gražuolių lakštingalų,
Savo mamų.

Raudona

Degu ugnim raudona,
Tirpstu rausvu vašku,
Nuo meilės jausmo rausvo,
Žvake rausva tampu.

Čia viskas taip raudona..
Ir viskas manyje,
Raudona savo širdį,
Nešu aš savyje.

Nakties tyloj.

Išsikalbėti norėtus man,
Šią naktį tokią tylią,
Išrėkt, išverkt..
Visus jausmus,
Net tuos kurie numirę,
Aš taip norėčiau,
šiandien čia,
Išlieti širdžiai-širdį,
Nuo ašarų,
užmerkt akis,
Ausis tyla užkimšti.

Surask mane

Tarp kalnų ir kalnelių,
Tarp-upokšnių sraunių,
Pasiklydusi-klaidžioju,
Kelio surast negaliu.

Tu ištiesk man ranką,
Pas save pavadink,
O jei pameni vardą ,
Juo pašauk-neklaidink.

Aš atplauksiu..ateisiu,
Per kalnus...upes...
Gal atšliaušiu ant kelių,
Lyk benamė kokia...

Vėjas pučia ir spjaudos...
Kaip penki slibinai.
Savo galvą į petį,
Tau atremsiu tiktai.

Neraminki manęs..
Jeigu garsei pravirksiu.
Jei upeleis per veidą,
Aš nętektis trinsiu...

Tegul liejasi jos..
Kriokleis išdidžiai.
Tegul teka nuo veido,
Lyk stačeiseis šlaitais...

Tik,-abglėbki mane!
Apkabink-jei gali?
Savo lūpom šiltom!
Pasakyk-dar myli.

Vaikystė

Aš pamenu vaikystę,
Ir tas dienas gražias,
Puodelį šilto pieno,
Švelnias mamos rankas,

Aš pamenu lyk šiandien,
Liepų saldžius žiedus,
Ir pienės,kaip žydėjo,
Apklodamos laukus.

Auksinę saulės šviesą,
Upelį pamiškėj,
Ir jauna, visai jauną,
Tėvelį- malkinėj

Atsimenu,kaip tąsyk,
Jis Beržo tošį valė,
Gamino mums žaislus,
Šypsojo pro ūsus,

Džiaugsmingoji vaikystė
Nuskrido drugeliu,
Pripildžiusi ąsotį
Sustingo širdyse.

Baltoji varnelė

Man širdy taip gelia, aplink, taip baugu,
Baltoji varnelia, pasakyki kur Tu.
Padangėm plačiom,viena vis skraidai,
Nutūpk man į širdy tau čia bus namai,
Aš mūza tave,pas save padarysiu,
Ir kursim eiles, abi iki ryto.
Tu plasnosi širdy manoj, lyk dangui,
Ir auksines mintis barstysi mano galvoj
Jausmais, išdžiovinsiu tavo plunksnas šlapias,
Delnais apkabinsiu,sukūrus eiles.
Sakyk,kai pabosiu ir norėsi jau skrist,
Tavęs nelaikysiu-sakysiu,
- lai skrisk!..
Žinau- pas mane,būtinai tu sugrįši,
Ir susikaupusį nerimą-sparnais išsklaidysi.

Iš sielos eiliuotų minčių

Svajingos pilys-minčių pastatytos,
Nuspalvintos nuotaikom,gėlėm apkaišytos,
Čia mes maži žmonės,maži prieš visata
Gyvename čia,lyk spalvotam žurnale.

Skaičiuojam...metus,valandas, minutes.
Raukšles veiduose,nugyventas dienas.
Iš jausmo, iš siekio,iš skurdo ir grieko,
Gyvenimo linija,delnuos įsirėžia.

Iš džiaugsmo ir meilės-vaikus apkabinam.
Nubraukiame ašarą,namo pavadinam,
Ir veidas nušvinta-skaisčiau negu saulė,
O lūpos-šypsniu apkabina pasaulį.

Nors kartais paverkiam,kai niekas nemato.
Išliejame skausmą,ant artimo kapo.
Pažiūrim į tolį-įkvepiam oro,
Ir naująją dieną,nugyventi vėl norim.

Svajingas pilis,minčių vėl pastatom...
Takeliai per kopas..keliai į namus...
Čia plaukia jos visos,per laukus,arimus.
Ir eilėm sąsiuvinį, nusėda pas mus.

Dukrytei

Tu tokia mažytė ir tokia liekna,
Lyk pamario smilga, bet mano dukra.
Tu mano tikėjimas, mano viltis
Tyrumas ir meilė tai tavo širdis
Tu mano vienintelė, dukrytė esi,
Žinojau,kad būsi todėl ir esi.
Tu mūs sukurta, iš meilės,jausmų,
Lyk angelas baltas,nusileidai pas mus.
Mes stebėjom tave, o tu mūsų akis,
Tas  pirmas minutes,laikau atmintį,
Tavo pirmąjį juoką, žingsnelius pirmus,
Ir pirma žodelį, kuris be galo brangus.
Dukrytė tu mano, šviesybė namų,
Tu mūsų tyrumas,ir grožis akių.
Paaugai truputį, išdykus tapai,
Ir dabar be tavęs būt tušti mūs namai,
Bėgioji, krenti, žaidi ir klegi,
Lyk paukštelis sugautas, apglėbta nurimsti.
Dabar aš tikiu, stebuklais, ir pasakom,
Ir fėjom dantukų,princesėm iš rašalo.
Tikiu,nes tai tu,man atvėrei vartus
Į tuos krištolinius, stebuklų namus.

Bekraštė jūra

- Ar tu matei tą skausmo jūrą?
kurioj jausmai, laivais sudūžta,
O džiaugsmas akyse pavirsta-
pilka, nušiapusia skulptūra.
-Ar tu matei tą skaumo uostą?
kur tavo dovanotos gėlės,-
pražysta, gelsvo smėlio smiltimis,
Kur pykčei daužo mano širdį,
kai ją apšviečia senas švyturys.
-Ar tu matei visus septynis kontinentus?
tuomet kai nardėm jausmuose,
lyk jūros bangomis.
-Ar tu matai? aš lieku čia-pražilus praeitim...
Ir vėl,lyk užburtąjam trikampį Bermudų,
Laivai atplaukia, ir nuplaukia...
Baltomis burėmis, man ašaras nubraukia,
palieka įsirėžęs skausmas...
Lyk inkaras gilioj gelmėj į akmenį įaugęs.

Klajūnas

Kai saulė  vakare bučiuoja jūra,
Dangus apsigaubia juoda drobule,
Namū langai nušvinta gintaro spalvom,
O mūsų širdys leidžiasi kovon.

Nurimęs miestas skendi tyloje,
Net ūžesio mašinų, nesigirdi čia,
Dangus pabyra tūkstančeis žvaigždžių
Ir meilę susirasti jau nebesunku,

Žmogus, kaip aitvaras- klajūnas.
Vis ieško savo laimės,naktiniame mieste,
O gatvių grindinys jo draugas,
Bėga su juo,visur  šalia...

Surūdijusi širdis

Man nieko iš tavęs nereikia,
Nei tavęs,nei tavo bučinių,
Nei to kelio kurį męs praėjom,
Nei svajonių kurias kūrėme abu.

Man nereikia liūdesio,ir nerimo nereikia...
Nei gėlynuos žydinčių gėlių.
Nedgi tiršto rūko akis slepenčio,
Nuo bemiegių,meile kvepiančių naktų,

Man nereikia jau tavęs, ir nieko kito...
Nieko tikro tavyje aš nerandu,
Nuplasnojo mano spindintis gyvenimas.
O veide aš vien raukšles regiu.

Man nereikia nieko..nieko,iš tavęs!
Surūdijusi širdis,palieka be jausmų,
Ir nors tavo židinys,dar šiek tiek rusena...
Aš jo daugiau nekurstau,
O tylei,tylei..išeinu...

Prašau palauk!

Tu ten aš čia, jungia mus nematoma gija,
Ateisiu ten aš pas tave,
Kai saulė mano smilkinius išbalins,
O gal ankščiau, te bus tai dievo valioje.

Ateisiu aš rasos karoleis pasipuošus,
Ir juoda juosta galva apsijuosus,
Palauk, neversk manęs..aš dar nenoriu..
Gyvendama ir žemėja galiu sukurti rojų.

Pasiekti rankomis juk viską čia galiu,
Turiu dar daug svajonių,ir darbų
Nerasiu ten aš to ka čia turiu,
O jei nepasiseks, aplinkui daug žmonių.

Lai plaukia mano dienos,pilnos tuštumos.
Ir smerkia tie-kas nesupranta prarajos.
Juk ne visiems mums reikia šios tvarkos,
O man jauku-aš taip geriau jaučiuos.

Prašau pabūki,tik prašau-šalia,
Netempk už rankos pas save,
Ateisiu aš-maldauju, kantrei lauk...
Geriau iš ten mane,pamokyk ar nubausk.

Šokoladas su čili pipiru

Aitrų ir kartų,kaip čili pipirą,
aš rankoje spaudžiu-savo likimą,
Jis siuntė man meilę, nuo jūrų gilių,
žadėjo nueiti su manim lik kalnų.
Bet meilė sutirpo mano delne,
Kaip tas šokoladas,karštoj burnoje,
liko tik skausmas,aštrus ir bejausmis,
spalvotas  miražas,leidžiantis saulei.
širdelė mana pasruvus krauju,
laiškai sudraskyti...kamputis šiūkšlių...
Lyk nieko nebuvo-jausmai tik užvaldė,
Raudonas pipiras išgraužė man skrandį.

Ar matei?

Ar matei ?
kada,kaip saulė dažosi blakstienas?
Kaip rieškutes pilnas prisisėmus,
skruostus medžiu,prausia rasomis?!
Ar matei?
kaip jos auksinius plaukus pina vėjas,
o arbata avietojų,žemei pliko lietumis!?
Ar matei?
kaip ji  pavargusi rankas nuleidžia,
ir  ilgai jas bando masažuot akmenimis!?
Ar matei?
kaip anksti,rytais-kol mes  dar miegam,
 pievas šildo,tiršto rūko voniomis!?
Ar matei?
kai susigėdus ji parausta?,
kaip mėnulis vakare bučiuoja jos akis?
Ar matei?..
Aš mačiau... eikš pažiūrėk ir tu.

Juodvarnis

Juodas, kaip smala, nuvarges varnas,
Strykčioja, naktinėj miesto aikstėja,
Ieško jis čia bent ko nors palesti,
Pęle pasigauti-būtų prabanga,

Sunkios kojos,daužos į asfaltą,
Ir  sparnai senei nuvyle jį.
Kažkada lengvai padangėse nešioją,
Šiandien sunkei velkami nugaroje,

Lyk po karo sužeistas kareivis,
Nesirodo dieną miesto aiksteja,
Pasislėpes, ir nuo šalčio pasišiaušiąs,
Tūno kokiam nors mažam kampe,

Bijo jis judrių, neklaužadų praeivių,
Kurie pro jį prabėga,lįk vilkų gauja
Nors anuomet, jis net nesumojo,
Kad šiandieną jį ištiks tokia sunki dalia.

Išdidus,grakštus lyk jaunikaitis buvo,
Barstė savo plunksnas laukuose,
Ir aplink visas damas gražiausias,
Nuolatos žavėjo savo esįbe.

Tik tai štai šiandien jam liūdna,
Ir sparnai nutriušę jau abu,
Pilkas, niūrias dieneles teks leisti
Po tokiu pat susenusiu klevu.

Meilė rudeniuj

Ūkanotą-rudenį įsimylėjau.
Apsvaigau nuo darganos,
Ir nuo saulės raudonos,
o akis man lietūs plovė....

Ten-padangėmis plasnoja,
 paukštei su vaikais,
Ežerų akyse, matos
jų liūdni veidai..

Ne visiems taip lengva skristi,
ir jaukius lizdus palikti.
Išsimėtyt po miškus,
leist iliyziujom sudužt.

Mano mylimas ruduo,
nubučiavo,krūmus,
ir laukus -įvairiam,
ryškiom spalvom.

Ir štai-sniego pūgos beldžias
veržias jo trobon.
Tu auksinis, ir beprotiškai gražus,
savo širdyje statysiu-tau naujus namus.

Akių spalva

Dangaus akys sidabrinės,
Ežerų- mėlynos,
Pušų - žalios,
O žmogaus?
Į klasę jis atėjo su smuiku rankose,
aukštas, plaukai garbanoti, juodi.
daugiau nieko nemačiau ir neatsimenu,
tik kelis jo žodžius ir muziką.
Ilgai, ilgai..smuikas raudojo, kentėjo, juokėsi...
virpėjau iš nuostabos.
Paskui abu matyt pavargo ir nutilo,,
ir męs visi tylėjome..
Tada aš pamačiau jo akis, jų spalva buvo- muzika.

Prieik prašau

Tu praėjei pro mane, lyk pro sieną,
Ir nepaklausei ko aš stoviu čia viena,
Ko akys mano tokios apsiblausę,
Ir ko visa tokia,liudna, liudna...

Prieik prašau, ir apkabink mane,
Suspauski stiprei savo glėbyje,
Pajausk,kodėl sustingus siela...
Kodėl per veidą  ašarėlės rieda.

Prieik prašau-aš juk neplytų siena,
Ir neesu ,nuolat visa šalta..
Tiesiog man šiandien skauda širdį,
Todėl aš stoviu čia tokia, liudna ..liudna..

Prieik prašau-ar bent jau atsigręžk..
Žinok-kiekvienas tavo žvilgsnis gydo,
Kiekvienas tavo žodis lyk daina...
O rankos tokios šiltos, kad akmenis išlydo.

Priek prašau-žinau gyvenimas netobulas,
Ir aš jame galbūt visai netobula,
Net laikas bėgdamas į tolumas
Pažvelgti nori į mane.

Skausmu tavęs-pažadu neliesiu,
Neklausinėsiu nieko,kai reikia patylėsiu.
Nuolat šalia-tyru grožiu spindėsiu,
Ir prie tavęs nebūsiu jau daugiau liudna...

Prieik prašau-pagydyk mano sielą
Ir išdžiovyk visus joj ęsančius skausmus,
Aš trupineis, juos ant takelio išbarstysiu,
Ir su tavim nueisiu per laukus.

Poetui.

Poetas-poetui,juk draugas,
Čia visi panašiam svaigulį..
Mūsu širdys pripildytos džiaugsmo,
Akyse-prailgus kūrybos tėkmė.
O rankos nutirpę iš skausmo...
Jos nuolatos darbų apsuptį.

Išvaikščiotas laukas,ieškojimas žodžių..
Toks mūsų gyvenimas,kūrybinėj ložėj.
Visi mes poetai,su savo lemtim...
Vieni jau dievais pripažinti senai..
Kiti vis dar rašo-stengias  labai.

Mintys užgime,bet kur,netiketai
Lyk mažas paukštelis sugautas palėpėj.
Laikai delnuose-bijai,kad išskris.
Ir grožio jo niekas daugiau nematys.
Todėl nuolatos, visur, visada,
Rašiklis ir lapas,pas mus būna šalia,

Poetui suaugti ir tapti didžiu,
Reikia daug laiko, geriausiu minčių,
Kitaip jis nekils,tik tūnos viduje,
Kiekvieno mėgėjo,karštoj  širdyje.
Sukaupkim jėgas,suraskim žodžius,
ir savo eilem atverkim vartus.
Lai,liejas laisvai jos,kaip upės srovė,
Ir džiugina žmones,tai bus mūsų šlovė.

Prisiminimai

Prisiminimai-būna brangūs..
Nors kartais skaudūs iki paširdžių,
Juose mes matom ką praradom,
Ką tylei slėpėm nuo visų.

Čia jaukiame,mažam kamputį,
Kaip sraigė tūno susisukus,
Vaikystė, lėlės,įvairios mašinėlės...
Ir pirmas žodis nerišlus.

Šiek tiek arčiau,
Bet dar ne taip arti.
Po klasės suolu išraižytas,
Pirmas raideles A plius D randi.

O ramiam vakarui įsupus,
Prisiminimuos vis giliau grimsti...
Tarp jų dažnai tu ieškai žvilgsnio,
Švelnaus ir gero,tau vienai skirto.

Todėl staiga sutikus jį,gilei atsidūsti...
Visai juk nesenei tai buvo-gruodį,
Tos akys,vis dar dega ugnimi...
Ir rausvos lūpos,saldžiai kvepia medumi..

Prisiminimai tai,kaip saulės ratas,
Čia ryškūs, spigina akis..
Arba visai žali ir šlykštūs,
Tokius retai nori sutikt savį.

Bet męs juk žmonės, paslaptingi...
Kiti šiek tiek atviresni,
Prisiminimai-mums lyk kryžius,
Kurį visą gyvenimą neši.

Mylimajam

Mielasis mano,tu neklausk ,
Kodėl tyloj aš sėdžiu,
Kodėl rašau eiles -
Laikas taip sunkei bėga.

Teisiog-nedraugė jam esu,
Ir jis man nėra draugas,
Aš su tavim žvaigždėm kalbu...
Tu man esi sukūrtas.

Įsidienos naktužė ši,
Lakštingalos čiulbės...
Mano ramybė vėl nubus,
Ir saule sužydės.

Nėra gyvenimia kelių,
Kurių męs nenueitum.
Nėra tokių sunkių darbų,
Kurių mes nenuveiktum.

Aš išrašysiu viska čia,
Ką siela mano kalba
Ką akys sako tyloje
Kai čia tave suranda.

Ir nebarstyki tu žiedų...
Lai varasom jie kvepia.
Ir nepamirški tų naktų,
Kurios tik mūsų ęsa.

Vėjas kareivis

Pučia vėjas šiaurys, 
Blaško mūsų ausis,
Kaukia,švilpia visaip,
Ląksto jis patvoreis.

Velia sniegą į gumulus,
Plėšia stogus senus,
O už namo pašiūrėj,
Griauna šieno kūgius,

Vėjas eina per lauką,
Kaip kareivis stiprus,
Jo kariauna tai sniegas,
Šaldo langus visus,

Žmogui sunku čia grumtis,
Juk ne jo čia vieta,
Ir šis kąras ne jam,
Per silpna jo ranka.

Būkim žmonėmis

Materialistais męs nebūkim,
Mylėkim žmones,o ne daiktų būtį..

Daiktų gausoj męs nuolat pasiklystam,
Prarandam žmogiškumą dienos nyksta..

Žmogus - tai yra vertybė.
Jo meilė mums turėtų būti - didžiausia brangenybė,

Laiko tėkmėj pražyla mūsų galvos,
Ir akys nebespindi žvaigždėmis..

Bet rankomis,ar masinom sukurtas daiktas,
Negali tapti brangesnis už mumis.

Šaltukas būna šaltas

Paprastą žiemą,
Su paprastu paltu,
Ėjau aš per miestą,
Šaltukas-taip kando.
      Nukando man  nosį,
      Ausis ir rankas,
      Dabar aš ligoninėj,
      Guliu per dienas..

Čia daktarai,
Triūsia,kaip bitės.
Jie tepa,klijuoja
Ir gydo žaizdas.
  Balto šaltuko
  Nubučiuotas vietas.
      Man peršti ir skauda.
      Dejuoju dažnai,
      Būna naktų,
      Kad nemiegu visai.

Ech..dabar tai istorija,
Ir pasekme.
Kaip buvo pamilus mane
Šalčio rykštė.

Sesei

Męs augome vienodai     
Skirtingame laike,   
Tik man-rugsėjis mojo,auksine lazdele,                                                                  
O tave-spalis supo, nakties žvaigždžių vyge.

Sugrįžtam męs į sodžių , 
Jau iš savų namų,
Čia sulą geriam godžiai 
Iš tų pačių beržų. 

Gimtinė mums,kaip staltiese. 
Balta,svari,šventa . 
Joja išnertos paslaptys, 
Jaunystė čia visa. 

Prisimenu šaltinį,                          
Srauniąsias bangialias,                             
Kaip smėlio blynus kepem,          
Vaidinome mamas. 
                                      
Čia viskas kvepia,miela..                          
Juk mūsų čia namai.                           
Kuriuos dabar aplankom,                     
Retai.. labai retai..
                             
Užaugom mes - išėjom,                                     
Nėra jau tų dukrų...                               
Kurios kieme begiojo,
Su laimes aitvarais.                          

Kiek daug čia mūsų būta,           
Naktų-dienų gražių,                                          
Ir ašarų nubraukta,
Dėl meilės nesėkmių, 
  
Mes sesės - vieno kraujo,                                
Ir tos pačios būties,                           
Apglėbę savo saujom,                        
Laikom jausmus širdies.

Močiutei (atminti)

Močiute sengalvėlia,tu mūsų mįlima,
Tavo namų jaukumą,atminsim visada,

Čia kvepia duonos pluta,ir ajeru kvapniu.
Pavėsį džiūsta rūtos-pastogėj pelynai,
O ant lentos prieš saulią,svogūnus tu sklaidai.

Čiobrelių kvapą saldų -arbatoje jaučiu..
Prie kleties durų malkos - eilėm sudėjom jas,
Kad tavo rankos švelnios,nevarktų per dienas.

Tavo namų jaukumas,lyk šiltas židinys
Tavo širdies gerumas,lyk auros atspindys.
Čia mes dažnai sugrįžtam,lyk paukščei į namus,
Prie tavo vartų rymom ir uostom jazminus,

Mus traukia sienos senos, ir išmintis gili,
Tavo jaunyste mena mums nuotraukų šusnis,
Skarelės tavo gražios dar kvepia tavimi,
Sklepia uogienės gardzios,receptus mums skaitys.
O tavo raukslės gilios mus mokys ir taisys.


Tu mūsų sengalvėlė, tu pasaka esi,
Mes su tavim per lietų,ejom namo basi.
Prisiminimai šviesūs,jų niekas neatims.
Tik tavo galva sunkia žemele jau ramins.

Rugpjūtis

Išsibarščius po šiltą rugpjūtį,
Saulė gludina miežio grūdą.
Ten aukštai danguje pakibusi,
Kaip dievų skaistybės įrodymas-
Laumės juosta - skaisti ir spalvota.

Čia drugeliai-plasnoja į toluma..
Čia mašinos-ūžia ir gaudžia..
O dangus-sūria ašara braukia.
Nieko nėra tobulo-nieko amžino.
Tik rugiai,banguoja ir noksta,
 Jų grudai mūsų grožį išpuoselės.

 Aš einu per ražieną,kaip aikštę,
O jų dantys auksinei man kanda,
Vietom skaudžiai duria  į padą.
Rugiapjūtė tai žmogiškas džiaugsmas,
Išbarstytas ant mūsų lauko.

Lapkritis

Įsisupus lapkričio šaltoj skaroj,
Mano meilė nuplasnoja tyliai
Nieko nebeliks man šioj šalnoj,
Net ir meilės vardas išsibarstė,

Noriu aš atlenkt pirštus,
Sudėlioti tavo vardą vėl iš naujo
Bet nulinkę mano rankos-apglėbė kelius,
O po kojom sniegas girgžda,

Nieko nebeliko šilto,net dangus..
Ir tas,rausvas horizontas prieš akis jau gęsta.
Kas manęs dabar per naktį lauks?!
Kas sakys,kad myliu-kas pečius apgaubs ?

Nieko nebeliko šilto-nieko ir brangaus,
Šiaurės vėjas pučia,sniegą į akis,
Ten mano namučei-kur šilta širdis.

Saulės šypsnis

Užsimerk šią naktį šviesią
Kelią tau po kojom žvaigždės tiesia,
Išsirinki vieną ryškią,
Tą kuri užmigs tavuose įsščiuos,

Nepamiršk,kad laikas bėga,
Dienos tirpsta taip kaip sniegas,
Ledą spaudžia siauros sienos,
O tave jaunystės dienos.

Išsijuokus,išsiblaškius,
Užsivers tos durys plačios,
Liks tik tirštas dūmų tvaikas
Ir gyvenimas apsvaigus.

Nesustoki-eik į priekį,
Nešk pasauliui nauja skėtį
Nepamiršk ir to-kurį turėjai,
Jis brangus-po juo tu žiamuoges ant smilgos nėrei,

O priėjus saulės arką,
Iš dangaus nukris tau raktas.
Raktas skirtas bus gyvybei,
Jaunai,gležnai ir mažytei.

Nebijok-nors kelias ilgas,
Vaikas ves dabar tave prie smilgų,
Jis tau bus šviesi diena,
Šypsnis lūpose,nakties daina.

Obuolys ,,monologas,,

Aš mažutis saldus obuoliukas,
Ką tik nukritęs nuo jaunos obials,
Mano gyvenimas miražas,
Ėjimas kulviarščeis per vagą,
Arba gulėjimas sodybos patvorį,
Vaikai paims mane apkandžios,
paskui šuniukas dar pažais.
O gal kokia višta ar žąsinas apgnaibys šonus,ir nueis.
Ir tiek,to mano egzistavimo.
Palikssiu ten gulėti,kaip supuvęs obuolys.
Nebent darbščioji šeimininkė,
pakels nuo žemes jau suplota,
Ir į kompostą sumaišys.
Galbūt tada bent kokį svarbų darbą,
būsiu atlikęs šiame trumpam-savo gyvenimo kelį.

Berniukas su raudonu obuoliu.

Jis ėjo po savęs palikdamas didelius dulkiu debesis,kartais pabėgdamas,pasistriksėdamas.rankoje nešėsi plona,beržo šakele.Kartais sustodamas ant plataus vieškelio su ja kažką pakeverzodamas,padaužymas šalikelėje augančias aukštas žoles,kurios vietomis buvo gerokai didesnes net  už jį.
Simas nedidelis berniukas,kuriam vos penkeri,o jis jau toks savarankiškas atrodė kaimo žmonėms,ir prašalaičiams sutiktiems tame kelyje.
-Tikras vyras! sakydavo žmonės,bet kažkodėl niekam nerūpėjo kur jis eina,o kam rūpėjo Simas neskubėdavo atsakyti,jis tik nuleisdavo savo galvele,nudelbdavo akis y žemę,pakeverzodavo ant kelio bangeles,ir bėgdavo,jei sutiktas žmogus pasirodydavo jam per daug įkyrus.
Šiam kelyje jis nieko nesutiko kas jam patiktu,su kuo jis norėtu grysti. Grįžti y to naujojo draugo namus.Todėl jis vis  bėgo ir bėgo dulkinu vieškeliu..bet ilgai bėgti negalėdavo dažnai stodavo,kažką murmėdamas po nosimi,lyk su nematomu draugu pasišnekučiuodamas.Kartais sunkei dūsaudavo,arba gilei atsidusdavo,pagalvojęs,apie puodelį šilto pieno,ši mintis jį net sugraudindavo.Tuomet akyse pasirodydavo ašaros,kurios pupsėdamos į žvyrėtą ir purviną kelią,krisdamos sugebėdavo sukelti nedideles dulkes.Trošku,sprangu ir juoda aplink vis labiau darėsi Simui.
Dažnai jis susiimdavo ir sau nusišypsojąs strikčiodavo y tolį.
Alkis kuris jį kankino,troškulys kuris džiovino burna buvo labai didelis,ir kankinamai skausmingas.
-kur mano namai?
-kur mano lova,šiltas maistas?
-aš nieko neturiu kodėl išvis esu ?
Tokius klausimus sau užduodavo mažas nuvargęs vaikas.



                                                                                                 P.s. -bus tęsinys..

Fėja

Aš nusileisiu iš dangaus į tavo delną,
tokia mažytė ir tokia trapi.

Tu buk švelnus ir nesuglamžyk mano suknelės,
šokio svaigulį...

Lai ši naktis mums būna stebūklinga,
ir vejas groja mums armonika bangų...

Tegul jis drasko tavo marškinius į juostas,
kurias veliau aš užsirišiu ant plaukų...

Ir neduoki vėjui tu šiąnakt nurimti,
tegul jis pučia geliančiu šalčiu!

O mes apsvaigę nuo mėnulio spinduliu,
 ilgai dar šoksim meiles šokį svaigų..

Šiašėlis

Tikėjimas žmogaus lemtis..
Lemtis tikėjimas,ir atspindys dienų kurios praėjo nebegrįs,
O jei sugrįš?
Tai nieko jau nekeičia,
Tikėjimas,nuskrieja drugeliu,ir lieku aš ten kur ir tu lieki,
O išsiraitę vėjo veliami plaukai,tave išduos,bet tu nepasiduok,.
Nekrisk nuo vėjo keliamu audru,o eik prieš jį kaip ėjome abu,
Žinok jog niekas nesibaigia šia diena,ir saule švies rytoj,kaip visada,
Todėl vėl kelkis ir eik tolyn ir niekad jau negryški praeitin,
Nėra manęs tenai kur palikai,nėra dienų kurias apdainavai,
Dabar aš vėjo nešama banga ir kartais smėlio supūsta kopa.
Galbūt primins mane tau ošiantys miškai,
Gal vakaro šiašėlei einantys laukais,
Bet tai tik sapnas tu žinai...
Todėl pabudus,tu nieko nejauti,ir nieko nematai.

Laikas nebylus,bet gyvas.

Žvelgiu į tolį...kur susijungia du laikai...
Kur dangus ir žemė,siekia vienas kita savo rankom.
Ten tolumoje-ant mėlyno dangaus,
piešiu tave,piešiu tavo veidą.
Kartais norėčiau,kad pažiūrėtum į mane
Tikrom-spindinčiom savo akimis.
Žinau,kažkada taip ir bus,
o dabar džiaugiuosi tavo  nebyliu kalbėjimu..
Tiesiog-šnabždi man į ausį...
o aš-plasnoju raudonu drugeliu į aukštį.
Nors ir nieko nematau..
Nėra tavęs šalia-yra tik mano plakanti širdis,
kurios garsai primena man apie ką aš svajoju...
Nėra tavęs...nes tu tik mano eilėse,
Tu čia-kvėpuoji tiesei man į veidą.
Ir aš laiminga.

                                                                                                     V.M

Krištolinis veidas

 

Krištolinis tavo veidas,
akys lyg ruduo,
Pasakyk kodėl neleidi,
man tavęs bučiuot,
Tavo lupos vyšniom sirpsta,
o plaukai ligi dangaus,
Kaip gyvenimą su saikstyt,
kaip tave prišaukt.
Tavo grožiui lenkes gėlės,
saulė šypsos danguje,
O mažytės boružėlės,
švelniai  vaikšto  delnuose.

                                                                       V.M

Prisiminimai,

Dar iš vaikystes atsimenu kaip gražios šermukšnio uogos dažniausei nuvildavo savo skoniu,jos visada prisirpusios pilnomis kekėmis kabodavo beveik prie žemės,kuris vaikas nesusigundys nusiskinti ir paragauti to grožio oi, kaip vos viena uogelę įsimetus y burna ir prakandus jos plona odele susiraugdavau ir dar ilgai spjaudydavausi,o koks kartumas,koks sutraukiantis rūgštumas tos nuostabios,mažos raudonos uogelės,bet po šalnų - jos tapdavo minkštesnes ir stebindavo savo saldesniu ir malonesniu skoniu...
Netoli mano namu auga visas šermukšnio medis ,galvoju jog uogiene siu uogyčių šiemet pabandysiu išsivirti...juk jos tikras vaistas ir vitaminu šaltinis bus visai mano seimai,
               
                                                                                                                    V.M