Tu tokia mažytė ir tokia liekna,
Lyk pamario smilga, bet mano dukra.
Tu mano tikėjimas, mano viltis
Tyrumas ir meilė tai tavo širdis
Tu mano vienintelė, dukrytė esi,
Žinojau,kad būsi todėl ir esi.
Tu mūs sukurta, iš meilės,jausmų,
Lyk angelas baltas,nusileidai pas mus.
Mes stebėjom tave, o tu mūsų akis,
Tas pirmas minutes,laikau atmintį,
Tavo pirmąjį juoką, žingsnelius pirmus,
Ir pirma žodelį, kuris be galo brangus.
Dukrytė tu mano, šviesybė namų,
Tu mūsų tyrumas,ir grožis akių.
Paaugai truputį, išdykus tapai,
Ir dabar be tavęs būt tušti mūs namai,
Bėgioji, krenti, žaidi ir klegi,
Lyk paukštelis sugautas, apglėbta nurimsti.
Dabar aš tikiu, stebuklais, ir pasakom,
Ir fėjom dantukų,princesėm iš rašalo.
Tikiu,nes tai tu,man atvėrei vartus
Į tuos krištolinius, stebuklų namus.
