Fėja

Aš nusileisiu iš dangaus į tavo delną,
tokia mažytė ir tokia trapi.

Tu buk švelnus ir nesuglamžyk mano suknelės,
šokio svaigulį...

Lai ši naktis mums būna stebūklinga,
ir vejas groja mums armonika bangų...

Tegul jis drasko tavo marškinius į juostas,
kurias veliau aš užsirišiu ant plaukų...

Ir neduoki vėjui tu šiąnakt nurimti,
tegul jis pučia geliančiu šalčiu!

O mes apsvaigę nuo mėnulio spinduliu,
 ilgai dar šoksim meiles šokį svaigų..

Šiašėlis

Tikėjimas žmogaus lemtis..
Lemtis tikėjimas,ir atspindys dienų kurios praėjo nebegrįs,
O jei sugrįš?
Tai nieko jau nekeičia,
Tikėjimas,nuskrieja drugeliu,ir lieku aš ten kur ir tu lieki,
O išsiraitę vėjo veliami plaukai,tave išduos,bet tu nepasiduok,.
Nekrisk nuo vėjo keliamu audru,o eik prieš jį kaip ėjome abu,
Žinok jog niekas nesibaigia šia diena,ir saule švies rytoj,kaip visada,
Todėl vėl kelkis ir eik tolyn ir niekad jau negryški praeitin,
Nėra manęs tenai kur palikai,nėra dienų kurias apdainavai,
Dabar aš vėjo nešama banga ir kartais smėlio supūsta kopa.
Galbūt primins mane tau ošiantys miškai,
Gal vakaro šiašėlei einantys laukais,
Bet tai tik sapnas tu žinai...
Todėl pabudus,tu nieko nejauti,ir nieko nematai.

Laikas nebylus,bet gyvas.

Žvelgiu į tolį...kur susijungia du laikai...
Kur dangus ir žemė,siekia vienas kita savo rankom.
Ten tolumoje-ant mėlyno dangaus,
piešiu tave,piešiu tavo veidą.
Kartais norėčiau,kad pažiūrėtum į mane
Tikrom-spindinčiom savo akimis.
Žinau,kažkada taip ir bus,
o dabar džiaugiuosi tavo  nebyliu kalbėjimu..
Tiesiog-šnabždi man į ausį...
o aš-plasnoju raudonu drugeliu į aukštį.
Nors ir nieko nematau..
Nėra tavęs šalia-yra tik mano plakanti širdis,
kurios garsai primena man apie ką aš svajoju...
Nėra tavęs...nes tu tik mano eilėse,
Tu čia-kvėpuoji tiesei man į veidą.
Ir aš laiminga.

                                                                                                     V.M

Krištolinis veidas

 

Krištolinis tavo veidas,
akys lyg ruduo,
Pasakyk kodėl neleidi,
man tavęs bučiuot,
Tavo lupos vyšniom sirpsta,
o plaukai ligi dangaus,
Kaip gyvenimą su saikstyt,
kaip tave prišaukt.
Tavo grožiui lenkes gėlės,
saulė šypsos danguje,
O mažytės boružėlės,
švelniai  vaikšto  delnuose.

                                                                       V.M

Prisiminimai,

Dar iš vaikystes atsimenu kaip gražios šermukšnio uogos dažniausei nuvildavo savo skoniu,jos visada prisirpusios pilnomis kekėmis kabodavo beveik prie žemės,kuris vaikas nesusigundys nusiskinti ir paragauti to grožio oi, kaip vos viena uogelę įsimetus y burna ir prakandus jos plona odele susiraugdavau ir dar ilgai spjaudydavausi,o koks kartumas,koks sutraukiantis rūgštumas tos nuostabios,mažos raudonos uogelės,bet po šalnų - jos tapdavo minkštesnes ir stebindavo savo saldesniu ir malonesniu skoniu...
Netoli mano namu auga visas šermukšnio medis ,galvoju jog uogiene siu uogyčių šiemet pabandysiu išsivirti...juk jos tikras vaistas ir vitaminu šaltinis bus visai mano seimai,
               
                                                                                                                    V.M

Nebaigti laiškai...

 Nesusidėlioja mintys,noriu parašyti tau kažką svarbaus,bet visos mintys kažkur nuplaukia..prieš akis palikdamos šios nakties sapną ir dar sugrąžina kelis iš praeities...
Taip ir žiūriu į ta bekrašte gyvenimo upe-kuri nusinešė daug musu gyvenimo dienų,palikdama kai kur tik  išdžiūvusią savo vaga.
Kai sapnuose pamatau tave-sugrįžtu į praeity...ir tuomet atrodo jog tu visai šalia.Aš nežinau kas buvo tarp musu praeity,bet žinau jog tai man iki dabar yra labai svarbu..Ir po tokiu naktų kaip ši. Ilgai mastau ir galvoju..nejau visa gyvenimą tu taip ir busi šalia?
Pykstu ant tavęs,nors ir tu žinau pyksti,bet laiko ženklai man vis neleidžia tavęs iki galo pamiršti..o gal ir nenoriu..manau,kad nenoriu ir todėl vis tave jaučiu šalia,..kartais galvoju,kad tu nevertas tū jausmu kuriuos tau daviau,..bet visada džiaugiuosi,kad pažinau tave...
Ir kaip žmogui pasirinkti-teisinga kelia nesuklystant? Laikas bėga vis daugiau įnešdamas nauju vėju,naujų gyvenimų į musu likimus.
Kažkokia  rudenine nostalgija mane užplūdo,,jaučiu artėjantį gaivų rudeny ir  vis labiau pasineriu į apmąstymus..


                                                                                     V.vyy.

Keleivis

Mano rankos tavo delnuose paklysta.
Susipynę pirštai trykšta artumu.
Veiduose  ir lupose vėl laime tviska.
Išdidumui čia nėra kelių,
.
Kai po kojom krenta snaigės,
Mumyse už gimsta daug minčių,
Tavo akyse matau,kaip meilė skleidžias
O mane aplanko,mūza be sparnų.

Ir nors-Tu esi tik šios kupė keleivis,  
O aš-ne sniego fėja iš dausų,
Bet tavo veidrodines akys laimi,
O man kovoti ir nėra jėgų..

Todel žinok,neleisiu  perone sustoti,
Mes juk kiekvienas turim savo paslapčių
Ir dar-gyvenimas mane išmokė,
Kad tik,geriausias  gauna vieta be eilių.

                                                              V.M

Nieko nėra

Išdidumas man akis apgaubia,
O jose daugiau lyk nieko jau nėra,
Tiktai rūkas į bekraštes tolumos vingiuoja,
nieko akyse daugiau nėra,,,

Išdidumas apsauginis  šydas
 kuris perkialinėja mus laike,
Na ir kas  tave žmogau užbūrė.
Na ir kas paleido tavo svajones,

                                                              V.M

Miniatiūros Meilei

Tu atėjei iš niekur...
Kaip rūkas-persipynęs su rytineis saulės spinduleis,
Ir nušvitai-man visai  prieš akis.
Aš kas karta pažvelgusi vis giliau y tave-
kaip y akla praeivį.
Sustingstu savyje..surimtėju..
Ir apsikrovusi tūkstančeis minčių...
Bandau atrasti  jėgų pažinti tave iš naujo...
Ir pasakyk Tu mano mielas!
Kuris tu?..tas tikrasis!..
Kuriam lemta būti mano širdyje..
Kuris kartkartėmis pabunda,
sujaukia visas mano mintis..,jausmus..išgyvenimus...
nubraukia prabėgusiu metu dulkes...
ir vėl nutolsta...
sekamas ilgesingo mano žvilgsnio..

Už to rūko kuriame slepiesi Tu-kažkada buvau ir aš.
                                         
                                                                                                          V.M