Lemtis tikėjimas,ir atspindys dienų kurios praėjo nebegrįs,
O jei sugrįš?
Tai nieko jau nekeičia,
Tikėjimas,nuskrieja drugeliu,ir lieku aš ten kur ir tu lieki,
O išsiraitę vėjo veliami plaukai,tave išduos,bet tu nepasiduok,.
Nekrisk nuo vėjo keliamu audru,o eik prieš jį kaip ėjome abu,
Žinok jog niekas nesibaigia šia diena,ir saule švies rytoj,kaip visada,
Todėl vėl kelkis ir eik tolyn ir niekad jau negryški praeitin,
Nėra manęs tenai kur palikai,nėra dienų kurias apdainavai,
Dabar aš vėjo nešama banga ir kartais smėlio supūsta kopa.
Galbūt primins mane tau ošiantys miškai,
Gal vakaro šiašėlei einantys laukais,
Bet tai tik sapnas tu žinai...
Todėl pabudus,tu nieko nejauti,ir nieko nematai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
komentaruose negali buti keiksmazodziu.