Prašau palauk!

Tu ten aš čia, jungia mus nematoma gija,
Ateisiu ten aš pas tave,
Kai saulė mano smilkinius išbalins,
O gal ankščiau, te bus tai dievo valioje.

Ateisiu aš rasos karoleis pasipuošus,
Ir juoda juosta galva apsijuosus,
Palauk, neversk manęs..aš dar nenoriu..
Gyvendama ir žemėja galiu sukurti rojų.

Pasiekti rankomis juk viską čia galiu,
Turiu dar daug svajonių,ir darbų
Nerasiu ten aš to ka čia turiu,
O jei nepasiseks, aplinkui daug žmonių.

Lai plaukia mano dienos,pilnos tuštumos.
Ir smerkia tie-kas nesupranta prarajos.
Juk ne visiems mums reikia šios tvarkos,
O man jauku-aš taip geriau jaučiuos.

Prašau pabūki,tik prašau-šalia,
Netempk už rankos pas save,
Ateisiu aš-maldauju, kantrei lauk...
Geriau iš ten mane,pamokyk ar nubausk.

Šokoladas su čili pipiru

Aitrų ir kartų,kaip čili pipirą,
aš rankoje spaudžiu-savo likimą,
Jis siuntė man meilę, nuo jūrų gilių,
žadėjo nueiti su manim lik kalnų.
Bet meilė sutirpo mano delne,
Kaip tas šokoladas,karštoj burnoje,
liko tik skausmas,aštrus ir bejausmis,
spalvotas  miražas,leidžiantis saulei.
širdelė mana pasruvus krauju,
laiškai sudraskyti...kamputis šiūkšlių...
Lyk nieko nebuvo-jausmai tik užvaldė,
Raudonas pipiras išgraužė man skrandį.

Ar matei?

Ar matei ?
kada,kaip saulė dažosi blakstienas?
Kaip rieškutes pilnas prisisėmus,
skruostus medžiu,prausia rasomis?!
Ar matei?
kaip jos auksinius plaukus pina vėjas,
o arbata avietojų,žemei pliko lietumis!?
Ar matei?
kaip ji  pavargusi rankas nuleidžia,
ir  ilgai jas bando masažuot akmenimis!?
Ar matei?
kaip anksti,rytais-kol mes  dar miegam,
 pievas šildo,tiršto rūko voniomis!?
Ar matei?
kai susigėdus ji parausta?,
kaip mėnulis vakare bučiuoja jos akis?
Ar matei?..
Aš mačiau... eikš pažiūrėk ir tu.

Juodvarnis

Juodas, kaip smala, nuvarges varnas,
Strykčioja, naktinėj miesto aikstėja,
Ieško jis čia bent ko nors palesti,
Pęle pasigauti-būtų prabanga,

Sunkios kojos,daužos į asfaltą,
Ir  sparnai senei nuvyle jį.
Kažkada lengvai padangėse nešioją,
Šiandien sunkei velkami nugaroje,

Lyk po karo sužeistas kareivis,
Nesirodo dieną miesto aiksteja,
Pasislėpes, ir nuo šalčio pasišiaušiąs,
Tūno kokiam nors mažam kampe,

Bijo jis judrių, neklaužadų praeivių,
Kurie pro jį prabėga,lįk vilkų gauja
Nors anuomet, jis net nesumojo,
Kad šiandieną jį ištiks tokia sunki dalia.

Išdidus,grakštus lyk jaunikaitis buvo,
Barstė savo plunksnas laukuose,
Ir aplink visas damas gražiausias,
Nuolatos žavėjo savo esįbe.

Tik tai štai šiandien jam liūdna,
Ir sparnai nutriušę jau abu,
Pilkas, niūrias dieneles teks leisti
Po tokiu pat susenusiu klevu.

Meilė rudeniuj

Ūkanotą-rudenį įsimylėjau.
Apsvaigau nuo darganos,
Ir nuo saulės raudonos,
o akis man lietūs plovė....

Ten-padangėmis plasnoja,
 paukštei su vaikais,
Ežerų akyse, matos
jų liūdni veidai..

Ne visiems taip lengva skristi,
ir jaukius lizdus palikti.
Išsimėtyt po miškus,
leist iliyziujom sudužt.

Mano mylimas ruduo,
nubučiavo,krūmus,
ir laukus -įvairiam,
ryškiom spalvom.

Ir štai-sniego pūgos beldžias
veržias jo trobon.
Tu auksinis, ir beprotiškai gražus,
savo širdyje statysiu-tau naujus namus.

Akių spalva

Dangaus akys sidabrinės,
Ežerų- mėlynos,
Pušų - žalios,
O žmogaus?
Į klasę jis atėjo su smuiku rankose,
aukštas, plaukai garbanoti, juodi.
daugiau nieko nemačiau ir neatsimenu,
tik kelis jo žodžius ir muziką.
Ilgai, ilgai..smuikas raudojo, kentėjo, juokėsi...
virpėjau iš nuostabos.
Paskui abu matyt pavargo ir nutilo,,
ir męs visi tylėjome..
Tada aš pamačiau jo akis, jų spalva buvo- muzika.

Prieik prašau

Tu praėjei pro mane, lyk pro sieną,
Ir nepaklausei ko aš stoviu čia viena,
Ko akys mano tokios apsiblausę,
Ir ko visa tokia,liudna, liudna...

Prieik prašau, ir apkabink mane,
Suspauski stiprei savo glėbyje,
Pajausk,kodėl sustingus siela...
Kodėl per veidą  ašarėlės rieda.

Prieik prašau-aš juk neplytų siena,
Ir neesu ,nuolat visa šalta..
Tiesiog man šiandien skauda širdį,
Todėl aš stoviu čia tokia, liudna ..liudna..

Prieik prašau-ar bent jau atsigręžk..
Žinok-kiekvienas tavo žvilgsnis gydo,
Kiekvienas tavo žodis lyk daina...
O rankos tokios šiltos, kad akmenis išlydo.

Priek prašau-žinau gyvenimas netobulas,
Ir aš jame galbūt visai netobula,
Net laikas bėgdamas į tolumas
Pažvelgti nori į mane.

Skausmu tavęs-pažadu neliesiu,
Neklausinėsiu nieko,kai reikia patylėsiu.
Nuolat šalia-tyru grožiu spindėsiu,
Ir prie tavęs nebūsiu jau daugiau liudna...

Prieik prašau-pagydyk mano sielą
Ir išdžiovyk visus joj ęsančius skausmus,
Aš trupineis, juos ant takelio išbarstysiu,
Ir su tavim nueisiu per laukus.

Poetui.

Poetas-poetui,juk draugas,
Čia visi panašiam svaigulį..
Mūsu širdys pripildytos džiaugsmo,
Akyse-prailgus kūrybos tėkmė.
O rankos nutirpę iš skausmo...
Jos nuolatos darbų apsuptį.

Išvaikščiotas laukas,ieškojimas žodžių..
Toks mūsų gyvenimas,kūrybinėj ložėj.
Visi mes poetai,su savo lemtim...
Vieni jau dievais pripažinti senai..
Kiti vis dar rašo-stengias  labai.

Mintys užgime,bet kur,netiketai
Lyk mažas paukštelis sugautas palėpėj.
Laikai delnuose-bijai,kad išskris.
Ir grožio jo niekas daugiau nematys.
Todėl nuolatos, visur, visada,
Rašiklis ir lapas,pas mus būna šalia,

Poetui suaugti ir tapti didžiu,
Reikia daug laiko, geriausiu minčių,
Kitaip jis nekils,tik tūnos viduje,
Kiekvieno mėgėjo,karštoj  širdyje.
Sukaupkim jėgas,suraskim žodžius,
ir savo eilem atverkim vartus.
Lai,liejas laisvai jos,kaip upės srovė,
Ir džiugina žmones,tai bus mūsų šlovė.

Prisiminimai

Prisiminimai-būna brangūs..
Nors kartais skaudūs iki paširdžių,
Juose mes matom ką praradom,
Ką tylei slėpėm nuo visų.

Čia jaukiame,mažam kamputį,
Kaip sraigė tūno susisukus,
Vaikystė, lėlės,įvairios mašinėlės...
Ir pirmas žodis nerišlus.

Šiek tiek arčiau,
Bet dar ne taip arti.
Po klasės suolu išraižytas,
Pirmas raideles A plius D randi.

O ramiam vakarui įsupus,
Prisiminimuos vis giliau grimsti...
Tarp jų dažnai tu ieškai žvilgsnio,
Švelnaus ir gero,tau vienai skirto.

Todėl staiga sutikus jį,gilei atsidūsti...
Visai juk nesenei tai buvo-gruodį,
Tos akys,vis dar dega ugnimi...
Ir rausvos lūpos,saldžiai kvepia medumi..

Prisiminimai tai,kaip saulės ratas,
Čia ryškūs, spigina akis..
Arba visai žali ir šlykštūs,
Tokius retai nori sutikt savį.

Bet męs juk žmonės, paslaptingi...
Kiti šiek tiek atviresni,
Prisiminimai-mums lyk kryžius,
Kurį visą gyvenimą neši.

Mylimajam

Mielasis mano,tu neklausk ,
Kodėl tyloj aš sėdžiu,
Kodėl rašau eiles -
Laikas taip sunkei bėga.

Teisiog-nedraugė jam esu,
Ir jis man nėra draugas,
Aš su tavim žvaigždėm kalbu...
Tu man esi sukūrtas.

Įsidienos naktužė ši,
Lakštingalos čiulbės...
Mano ramybė vėl nubus,
Ir saule sužydės.

Nėra gyvenimia kelių,
Kurių męs nenueitum.
Nėra tokių sunkių darbų,
Kurių mes nenuveiktum.

Aš išrašysiu viska čia,
Ką siela mano kalba
Ką akys sako tyloje
Kai čia tave suranda.

Ir nebarstyki tu žiedų...
Lai varasom jie kvepia.
Ir nepamirški tų naktų,
Kurios tik mūsų ęsa.

Vėjas kareivis

Pučia vėjas šiaurys, 
Blaško mūsų ausis,
Kaukia,švilpia visaip,
Ląksto jis patvoreis.

Velia sniegą į gumulus,
Plėšia stogus senus,
O už namo pašiūrėj,
Griauna šieno kūgius,

Vėjas eina per lauką,
Kaip kareivis stiprus,
Jo kariauna tai sniegas,
Šaldo langus visus,

Žmogui sunku čia grumtis,
Juk ne jo čia vieta,
Ir šis kąras ne jam,
Per silpna jo ranka.

Būkim žmonėmis

Materialistais męs nebūkim,
Mylėkim žmones,o ne daiktų būtį..

Daiktų gausoj męs nuolat pasiklystam,
Prarandam žmogiškumą dienos nyksta..

Žmogus - tai yra vertybė.
Jo meilė mums turėtų būti - didžiausia brangenybė,

Laiko tėkmėj pražyla mūsų galvos,
Ir akys nebespindi žvaigždėmis..

Bet rankomis,ar masinom sukurtas daiktas,
Negali tapti brangesnis už mumis.

Šaltukas būna šaltas

Paprastą žiemą,
Su paprastu paltu,
Ėjau aš per miestą,
Šaltukas-taip kando.
      Nukando man  nosį,
      Ausis ir rankas,
      Dabar aš ligoninėj,
      Guliu per dienas..

Čia daktarai,
Triūsia,kaip bitės.
Jie tepa,klijuoja
Ir gydo žaizdas.
  Balto šaltuko
  Nubučiuotas vietas.
      Man peršti ir skauda.
      Dejuoju dažnai,
      Būna naktų,
      Kad nemiegu visai.

Ech..dabar tai istorija,
Ir pasekme.
Kaip buvo pamilus mane
Šalčio rykštė.

Sesei

Męs augome vienodai     
Skirtingame laike,   
Tik man-rugsėjis mojo,auksine lazdele,                                                                  
O tave-spalis supo, nakties žvaigždžių vyge.

Sugrįžtam męs į sodžių , 
Jau iš savų namų,
Čia sulą geriam godžiai 
Iš tų pačių beržų. 

Gimtinė mums,kaip staltiese. 
Balta,svari,šventa . 
Joja išnertos paslaptys, 
Jaunystė čia visa. 

Prisimenu šaltinį,                          
Srauniąsias bangialias,                             
Kaip smėlio blynus kepem,          
Vaidinome mamas. 
                                      
Čia viskas kvepia,miela..                          
Juk mūsų čia namai.                           
Kuriuos dabar aplankom,                     
Retai.. labai retai..
                             
Užaugom mes - išėjom,                                     
Nėra jau tų dukrų...                               
Kurios kieme begiojo,
Su laimes aitvarais.                          

Kiek daug čia mūsų būta,           
Naktų-dienų gražių,                                          
Ir ašarų nubraukta,
Dėl meilės nesėkmių, 
  
Mes sesės - vieno kraujo,                                
Ir tos pačios būties,                           
Apglėbę savo saujom,                        
Laikom jausmus širdies.