Poetas-poetui,juk draugas,
Čia visi panašiam svaigulį..
Mūsu širdys pripildytos džiaugsmo,
Akyse-prailgus kūrybos tėkmė.
O rankos nutirpę iš skausmo...
Jos nuolatos darbų apsuptį.
Išvaikščiotas laukas,ieškojimas žodžių..
Toks mūsų gyvenimas,kūrybinėj ložėj.
Visi mes poetai,su savo lemtim...
Vieni jau dievais pripažinti senai..
Kiti vis dar rašo-stengias labai.
Mintys užgime,bet kur,netiketai
Lyk mažas paukštelis sugautas palėpėj.
Laikai delnuose-bijai,kad išskris.
Ir grožio jo niekas daugiau nematys.
Todėl nuolatos, visur, visada,
Rašiklis ir lapas,pas mus būna šalia,
Poetui suaugti ir tapti didžiu,
Reikia daug laiko, geriausiu minčių,
Kitaip jis nekils,tik tūnos viduje,
Kiekvieno mėgėjo,karštoj širdyje.
Sukaupkim jėgas,suraskim žodžius,
ir savo eilem atverkim vartus.
Lai,liejas laisvai jos,kaip upės srovė,
Ir džiugina žmones,tai bus mūsų šlovė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
komentaruose negali buti keiksmazodziu.