Juodas, kaip smala, nuvarges varnas,
Strykčioja, naktinėj miesto aikstėja,
Ieško jis čia bent ko nors palesti,
Pęle pasigauti-būtų prabanga,
Sunkios kojos,daužos į asfaltą,
Ir sparnai senei nuvyle jį.
Kažkada lengvai padangėse nešioją,
Šiandien sunkei velkami nugaroje,
Lyk po karo sužeistas kareivis,
Nesirodo dieną miesto aiksteja,
Pasislėpes, ir nuo šalčio pasišiaušiąs,
Tūno kokiam nors mažam kampe,
Bijo jis judrių, neklaužadų praeivių,
Kurie pro jį prabėga,lįk vilkų gauja
Nors anuomet, jis net nesumojo,
Kad šiandieną jį ištiks tokia sunki dalia.
Išdidus,grakštus lyk jaunikaitis buvo,
Barstė savo plunksnas laukuose,
Ir aplink visas damas gražiausias,
Nuolatos žavėjo savo esįbe.
Tik tai štai šiandien jam liūdna,
Ir sparnai nutriušę jau abu,
Pilkas, niūrias dieneles teks leisti
Po tokiu pat susenusiu klevu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
komentaruose negali buti keiksmazodziu.