******

Vienui vieni,
tarp gatvių paklydę,
Vienui vieni,
tarp miškų ir laukų,
Vienui vieni,
išsibarstę, nuvargę,
lyk benamei-basi,
ieškom kelrodės savo.
Vienui vieni,
ieškom saulės, po saule-
ieškom savo namų,
ir tikrųjų jausmų.
Vienui vieni,
Lengvas šypsnis ir juokas,
Iš sustingusių lūpų,
ir liūdnų mūs veidų
Vienui vieni,
Pasiklydusios akys,
ieško savo širdies
ieško savo tėvų.
Vienui vieni,
mes benamei, našlaičei
pamesti ir išmėtyti,
Lyk gražuolių lakštingalų,
Savo mamų.

Raudona

Degu ugnim raudona,
Tirpstu rausvu vašku,
Nuo meilės jausmo rausvo,
Žvake rausva tampu.

Čia viskas taip raudona..
Ir viskas manyje,
Raudona savo širdį,
Nešu aš savyje.

Nakties tyloj.

Išsikalbėti norėtus man,
Šią naktį tokią tylią,
Išrėkt, išverkt..
Visus jausmus,
Net tuos kurie numirę,
Aš taip norėčiau,
šiandien čia,
Išlieti širdžiai-širdį,
Nuo ašarų,
užmerkt akis,
Ausis tyla užkimšti.

Surask mane

Tarp kalnų ir kalnelių,
Tarp-upokšnių sraunių,
Pasiklydusi-klaidžioju,
Kelio surast negaliu.

Tu ištiesk man ranką,
Pas save pavadink,
O jei pameni vardą ,
Juo pašauk-neklaidink.

Aš atplauksiu..ateisiu,
Per kalnus...upes...
Gal atšliaušiu ant kelių,
Lyk benamė kokia...

Vėjas pučia ir spjaudos...
Kaip penki slibinai.
Savo galvą į petį,
Tau atremsiu tiktai.

Neraminki manęs..
Jeigu garsei pravirksiu.
Jei upeleis per veidą,
Aš nętektis trinsiu...

Tegul liejasi jos..
Kriokleis išdidžiai.
Tegul teka nuo veido,
Lyk stačeiseis šlaitais...

Tik,-abglėbki mane!
Apkabink-jei gali?
Savo lūpom šiltom!
Pasakyk-dar myli.

Vaikystė

Aš pamenu vaikystę,
Ir tas dienas gražias,
Puodelį šilto pieno,
Švelnias mamos rankas,

Aš pamenu lyk šiandien,
Liepų saldžius žiedus,
Ir pienės,kaip žydėjo,
Apklodamos laukus.

Auksinę saulės šviesą,
Upelį pamiškėj,
Ir jauna, visai jauną,
Tėvelį- malkinėj

Atsimenu,kaip tąsyk,
Jis Beržo tošį valė,
Gamino mums žaislus,
Šypsojo pro ūsus,

Džiaugsmingoji vaikystė
Nuskrido drugeliu,
Pripildžiusi ąsotį
Sustingo širdyse.

Baltoji varnelė

Man širdy taip gelia, aplink, taip baugu,
Baltoji varnelia, pasakyki kur Tu.
Padangėm plačiom,viena vis skraidai,
Nutūpk man į širdy tau čia bus namai,
Aš mūza tave,pas save padarysiu,
Ir kursim eiles, abi iki ryto.
Tu plasnosi širdy manoj, lyk dangui,
Ir auksines mintis barstysi mano galvoj
Jausmais, išdžiovinsiu tavo plunksnas šlapias,
Delnais apkabinsiu,sukūrus eiles.
Sakyk,kai pabosiu ir norėsi jau skrist,
Tavęs nelaikysiu-sakysiu,
- lai skrisk!..
Žinau- pas mane,būtinai tu sugrįši,
Ir susikaupusį nerimą-sparnais išsklaidysi.

Iš sielos eiliuotų minčių

Svajingos pilys-minčių pastatytos,
Nuspalvintos nuotaikom,gėlėm apkaišytos,
Čia mes maži žmonės,maži prieš visata
Gyvename čia,lyk spalvotam žurnale.

Skaičiuojam...metus,valandas, minutes.
Raukšles veiduose,nugyventas dienas.
Iš jausmo, iš siekio,iš skurdo ir grieko,
Gyvenimo linija,delnuos įsirėžia.

Iš džiaugsmo ir meilės-vaikus apkabinam.
Nubraukiame ašarą,namo pavadinam,
Ir veidas nušvinta-skaisčiau negu saulė,
O lūpos-šypsniu apkabina pasaulį.

Nors kartais paverkiam,kai niekas nemato.
Išliejame skausmą,ant artimo kapo.
Pažiūrim į tolį-įkvepiam oro,
Ir naująją dieną,nugyventi vėl norim.

Svajingas pilis,minčių vėl pastatom...
Takeliai per kopas..keliai į namus...
Čia plaukia jos visos,per laukus,arimus.
Ir eilėm sąsiuvinį, nusėda pas mus.

Dukrytei

Tu tokia mažytė ir tokia liekna,
Lyk pamario smilga, bet mano dukra.
Tu mano tikėjimas, mano viltis
Tyrumas ir meilė tai tavo širdis
Tu mano vienintelė, dukrytė esi,
Žinojau,kad būsi todėl ir esi.
Tu mūs sukurta, iš meilės,jausmų,
Lyk angelas baltas,nusileidai pas mus.
Mes stebėjom tave, o tu mūsų akis,
Tas  pirmas minutes,laikau atmintį,
Tavo pirmąjį juoką, žingsnelius pirmus,
Ir pirma žodelį, kuris be galo brangus.
Dukrytė tu mano, šviesybė namų,
Tu mūsų tyrumas,ir grožis akių.
Paaugai truputį, išdykus tapai,
Ir dabar be tavęs būt tušti mūs namai,
Bėgioji, krenti, žaidi ir klegi,
Lyk paukštelis sugautas, apglėbta nurimsti.
Dabar aš tikiu, stebuklais, ir pasakom,
Ir fėjom dantukų,princesėm iš rašalo.
Tikiu,nes tai tu,man atvėrei vartus
Į tuos krištolinius, stebuklų namus.

Bekraštė jūra

- Ar tu matei tą skausmo jūrą?
kurioj jausmai, laivais sudūžta,
O džiaugsmas akyse pavirsta-
pilka, nušiapusia skulptūra.
-Ar tu matei tą skaumo uostą?
kur tavo dovanotos gėlės,-
pražysta, gelsvo smėlio smiltimis,
Kur pykčei daužo mano širdį,
kai ją apšviečia senas švyturys.
-Ar tu matei visus septynis kontinentus?
tuomet kai nardėm jausmuose,
lyk jūros bangomis.
-Ar tu matai? aš lieku čia-pražilus praeitim...
Ir vėl,lyk užburtąjam trikampį Bermudų,
Laivai atplaukia, ir nuplaukia...
Baltomis burėmis, man ašaras nubraukia,
palieka įsirėžęs skausmas...
Lyk inkaras gilioj gelmėj į akmenį įaugęs.

Klajūnas

Kai saulė  vakare bučiuoja jūra,
Dangus apsigaubia juoda drobule,
Namū langai nušvinta gintaro spalvom,
O mūsų širdys leidžiasi kovon.

Nurimęs miestas skendi tyloje,
Net ūžesio mašinų, nesigirdi čia,
Dangus pabyra tūkstančeis žvaigždžių
Ir meilę susirasti jau nebesunku,

Žmogus, kaip aitvaras- klajūnas.
Vis ieško savo laimės,naktiniame mieste,
O gatvių grindinys jo draugas,
Bėga su juo,visur  šalia...

Surūdijusi širdis

Man nieko iš tavęs nereikia,
Nei tavęs,nei tavo bučinių,
Nei to kelio kurį męs praėjom,
Nei svajonių kurias kūrėme abu.

Man nereikia liūdesio,ir nerimo nereikia...
Nei gėlynuos žydinčių gėlių.
Nedgi tiršto rūko akis slepenčio,
Nuo bemiegių,meile kvepiančių naktų,

Man nereikia jau tavęs, ir nieko kito...
Nieko tikro tavyje aš nerandu,
Nuplasnojo mano spindintis gyvenimas.
O veide aš vien raukšles regiu.

Man nereikia nieko..nieko,iš tavęs!
Surūdijusi širdis,palieka be jausmų,
Ir nors tavo židinys,dar šiek tiek rusena...
Aš jo daugiau nekurstau,
O tylei,tylei..išeinu...