Jis ėjo po savęs palikdamas didelius dulkiu debesis,kartais
pabėgdamas,pasistriksėdamas.rankoje nešėsi plona,beržo šakele.Kartais
sustodamas ant plataus vieškelio su ja kažką pakeverzodamas,padaužymas
šalikelėje augančias aukštas žoles,kurios vietomis buvo gerokai
didesnes net už jį.
Simas nedidelis berniukas,kuriam vos
penkeri,o jis jau toks savarankiškas atrodė kaimo žmonėms,ir prašalaičiams
sutiktiems tame kelyje.
-Tikras vyras! sakydavo žmonės,bet kažkodėl niekam
nerūpėjo kur jis eina,o kam rūpėjo Simas neskubėdavo atsakyti,jis tik
nuleisdavo savo galvele,nudelbdavo akis y žemę,pakeverzodavo ant kelio
bangeles,ir bėgdavo,jei sutiktas žmogus pasirodydavo jam per daug
įkyrus.
Šiam kelyje jis nieko nesutiko kas jam patiktu,su kuo jis norėtu
grysti. Grįžti y to naujojo draugo namus.Todėl jis vis bėgo ir bėgo
dulkinu vieškeliu..bet ilgai bėgti negalėdavo dažnai stodavo,kažką
murmėdamas po nosimi,lyk su nematomu draugu pasišnekučiuodamas.Kartais
sunkei dūsaudavo,arba gilei atsidusdavo,pagalvojęs,apie puodelį šilto
pieno,ši mintis jį net sugraudindavo.Tuomet akyse pasirodydavo
ašaros,kurios pupsėdamos į žvyrėtą ir purviną kelią,krisdamos sugebėdavo
sukelti nedideles dulkes.Trošku,sprangu ir juoda aplink vis labiau
darėsi Simui.
Dažnai jis susiimdavo ir sau nusišypsojąs strikčiodavo y tolį.
Alkis kuris jį kankino,troškulys kuris džiovino burna buvo labai didelis,ir kankinamai skausmingas.
-kur mano namai?
-kur mano lova,šiltas maistas?
-aš nieko neturiu kodėl išvis esu ?
Tokius
klausimus sau užduodavo mažas nuvargęs vaikas.
P.s. -bus tęsinys..
