Aš mažutis saldus obuoliukas,
Ką tik nukritęs nuo jaunos obials,
Mano gyvenimas miražas,
Ėjimas kulviarščeis per vagą,
Arba gulėjimas sodybos patvorį,
Vaikai paims mane apkandžios,
paskui šuniukas dar pažais.
O gal kokia višta ar žąsinas apgnaibys šonus,ir nueis.
Ir tiek,to mano egzistavimo.
Palikssiu ten gulėti,kaip supuvęs obuolys.
Nebent darbščioji šeimininkė,
pakels nuo žemes jau suplota,
Ir į kompostą sumaišys.
Galbūt tada bent kokį svarbų darbą,
būsiu atlikęs šiame trumpam-savo gyvenimo kelį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
komentaruose negali buti keiksmazodziu.