Męs augome vienodai
Skirtingame laike,
Tik man-rugsėjis mojo,auksine lazdele,
O tave-spalis supo, nakties žvaigždžių vyge.
Sugrįžtam męs į sodžių ,
Jau iš savų namų,
Čia sulą geriam godžiai
Iš tų pačių beržų.
Gimtinė mums,kaip staltiese.
Balta,svari,šventa .
Joja išnertos paslaptys,
Jaunystė čia visa.
Prisimenu šaltinį,
Srauniąsias bangialias,
Kaip smėlio blynus kepem,
Vaidinome mamas.
Čia viskas kvepia,miela..
Juk mūsų čia namai.
Kuriuos dabar aplankom,
Retai.. labai retai..
Užaugom mes - išėjom,
Nėra jau tų dukrų...
Kurios kieme begiojo,
Su laimes aitvarais.
Kiek daug čia mūsų būta,
Naktų-dienų gražių,
Ir ašarų nubraukta,
Dėl meilės nesėkmių,
Mes sesės - vieno kraujo,
Ir tos pačios būties,
Apglėbę savo saujom,
Laikom jausmus širdies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
komentaruose negali buti keiksmazodziu.