Močiute sengalvėlia,tu mūsų mįlima,
Tavo namų jaukumą,atminsim visada,
Čia kvepia duonos pluta,ir ajeru kvapniu.
Pavėsį džiūsta rūtos-pastogėj pelynai,
O ant lentos prieš saulią,svogūnus tu sklaidai.
Čiobrelių kvapą saldų -arbatoje jaučiu..
Prie kleties durų malkos - eilėm sudėjom jas,
Kad tavo rankos švelnios,nevarktų per dienas.
Tavo namų jaukumas,lyk šiltas židinys
Tavo širdies gerumas,lyk auros atspindys.
Čia mes dažnai sugrįžtam,lyk paukščei į namus,
Prie tavo vartų rymom ir uostom jazminus,
Mus traukia sienos senos, ir išmintis gili,
Tavo jaunyste mena mums nuotraukų šusnis,
Skarelės tavo gražios dar kvepia tavimi,
Sklepia uogienės gardzios,receptus mums skaitys.
O tavo raukslės gilios mus mokys ir taisys.
Tu mūsų sengalvėlė, tu pasaka esi,
Mes su tavim per lietų,ejom namo basi.
Prisiminimai šviesūs,jų niekas neatims.
Tik tavo galva sunkia žemele jau ramins.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
komentaruose negali buti keiksmazodziu.